Justas Džiugelis yra Seredzius.
Staselei 78-eri ir ji jau devynerius metus gyvena Seredžiaus Senelių Globos Namai. Ji – gyventojų tarybos narė, kurią daugelis čia tiesiog vadina mama.Savo vaikų Staselė nebeturi – vieną sūnų palaidojo aštuonerių, kitą – keturiasdešimties. Vyro taip pat neteko prieš gerą trisdešimtmetį, tad liko visai viena. Jaunystėje dirbo fermoje, vėliau ilgus metus plušėjo Kauno elektronikos detalių gamykloje. Darbas buvo sunkus ir, kaip pati pasakoja, labai vyriškas, bet Staselė nesiskundė. Kai nebeturėjo jėgų dirbti, grįžo į gimtąjį Seredžių, kur reikėjo rūpintis ūkiu – ir kiemą susitvarkyti, ir žolę nupjauti, ir šiltnamį prižiūrėti, ir vištas auginti. Ką jau kalbėti apie malkas ir pečiaus kūrenimą. Atėjo laikas, kai vieniša moteris nebegalėjo pati susitvarkyti ir pasiprašė į senelių globos namus. Prieš aštuonerius metus norinčiųjų čia gyventi eilė nebuvo ilga, tad netrukus Staselė džiaugėsi naujais namais.Dabar ji turi tvarkingą, jaukų kambarį su televizoriumi, atskirą dušą su tualetu, valgo naminį maistą, gali paplepėti su draugėmis. Čia nuolat vyksta įvairūs koncertai ir renginiai, per šventes, o kartais ir visai be progos į svečius užsuka šalia esančios mokyklos mokiniai. Štai ir šiandien, kai, važiuodamas į Jurbarką, aplankiau Seredžiaus senelių globos namus, Pyragų dienos proga vaikai prikepė skanėstų ir nusprendė pavaišinti jais senolius.Nors Staselės sveikata ne iš gerųjų, jai išties labai pasisekė. O šimtams eilėse į globos namus laukiančių senolių – kur kas mažiau. Tie, iš kurių likimas atėmė artimuosius, gyvena vienatvėje, skurde, dažnai pusbadžiu. Jų neišgelbės nei 20, nei 23 prie pensijos pridėtų eurų. Vienintelis kelias pakeisti senolių gyvenimą – suteikti jiems paslaugas, pavyzdžiu, integralią pagalbą namuose. Tačiau tai jau būtų esminė reforma, o tokioms Vyriausybė neturi nei valios, nei noro. Juk daug paprasčiau prieš rinkimus paberti kelis eurus ir taip „mažinti atskirtį“, nei dirbti ir nuveikti ką nors reikšmingo, kad žmonės iš tikrųjų nesijaustų pamiršti.